Aminorūgščių atradimas

Aminorūgščių atradimas prasidėjo Prancūzijoje 1806 m., kai chemikai Louis Nicolas Vauquelin ir Pierre Jean Robiquet iš šparagų atskyrė junginį (vėliau žinomą kaip asparaginas) – buvo atrasta pirmoji aminorūgštis. Šis atradimas iš karto sukėlė mokslininkų bendruomenės susidomėjimą visa gyvybės sudedamąja dalimi ir paskatino žmones ieškoti kitų aminorūgščių.

Vėlesniais dešimtmečiais chemikai inkstų akmenyse atrado cistiną (1810 m.) ir monomerinį cisteiną (1884 m.). 1820 m. chemikai iš raumenų audinio išskyrė leuciną (vieną svarbiausių aminorūgščių) ir gliciną. Dėl šio atradimo raumenyse leucinas kartu su valinu ir izoleucinu laikomi aminorūgštimis, būtinais raumenų baltymų sintezei. Iki 1935 m. buvo atrastos ir suklasifikuotos visos 20 įprastų aminorūgščių, o tai paskatino biochemiką ir mitybos specialistą Williamą Cummingą Rose'ą sėkmingai nustatyti minimalų paros aminorūgščių poreikį. Nuo tada aminorūgštys tapo sparčiai augančios fitneso pramonės dėmesio centre.

Aminorūgščių svarba

Aminorūgštis plačiąja prasme reiškia organinį junginį, kuriame yra ir bazinė amino grupė, ir rūgštinė karboksilo grupė, ir tai reiškia struktūrinį vienetą, sudarantį baltymą. Biologiniame pasaulyje natūralius baltymus sudarančios aminorūgštys turi specifines struktūrines savybes.

Trumpai tariant, aminorūgštys yra būtinos žmogaus gyvybei. Kai sutelkiame dėmesį tik į raumenų hipertrofiją, jėgos didinimą, mankštos reguliavimą, aerobinius pratimus ir atsistatymą, galime pamatyti aminorūgščių naudą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius biochemikai sugebėjo tiksliai klasifikuoti junginių struktūrą ir proporcijas žmogaus organizme, įskaitant 60 % vandens, 20 % baltymų (amino rūgščių), 15 % riebalų ir 5 % angliavandenių bei kitų medžiagų. Suaugusiesiems nepakeičiamų aminorūgščių poreikis sudaro apie 20–37 % baltymų poreikio.

Aminorūgščių perspektyvos

Ateityje tyrėjai ir toliau atskleis šių gyvybės komponentų paslaptis, kad nustatytų, jog jie dalyvauja visuose su žmogaus kūnu susijusiuose procesuose.